Saiko pamokėlės @Skopjė

Tąkart Belgrade mūsų mylimas graikas Panoš nesibodėjo rodyti savo didelio graikiško nepasitenkinimo, kai Makedoniją vadinome tiesiog Makedonija, o ne FYROM (t.y. the former Yugoslav Republic of Macedonia - buvusia Jugoslavijos respublika Makedonija).

O šioms ir kitoms panašioms rietenoms pagrindo galėtų turėti ne tik graikai.

Barzdaskučių salonas senojoje (vienintelėje originalioje) Skopjė dalyje.

Jau auštant per miegą pro autobuso langą regėjau Aleksandrą Makedonietį, kuris yra makedonų ir graikų diskusijų objektas. Istoriškai žinoma, kad garsusis karvedys, gimė Makedonijos karalystės (šios karalystės teritorijos patenka ir į šiandieninės Graikijos teritorinį vienetą šalies šiaurėje, vadinamą Makedonija) sostinėje Peloje. Tokių žodinių ir šiek tiek teritorinių sutapimų dėka šiuolaikinė Makedonija ir kuria savo tautinį identitetą.

Aleksandras Makedonietis  ir kitos skulptūros. Skopjė.

Makedonai šios tapatybės teisėtumą grindžia statydami: pagrindinės ir didžiausios Skopjė aikštės Plostad Makedonija centre stovi 22 metrų aukščio (prilygsta aštuonių aukštų namui) skulptūra. Ir apie šią skulptūrą sklinda ne legendos, o juokai apie makedonų puikybę. Priėjus vieną skulptūrą ir apsidairius aplink galima pamatyti dar keturias: Aleksandro tėvus, Aleksandro žirgą Bucefalą ir kitus dievus.

Vakare 22 metrų Aleksandras dalyvauja pasirodyme - šviečia nacionalinėmis spalvomis, ir lieja vandens čiurkšles akomponuojant dramatiškai muzikai. Vietiniams tai patinka. Jie savo vaikus fotografuoja švenčiančio Aleksandro fone (o užduotis nėra lengva, norint jį aprėpti).

Nuotaika pakili. À la miestas gyvas, nes čia žongliruoja.

Cute. Skopjė.

Albanė Sara apie Skopjė sakė du dalykus:

1) kad man patiks tik senoji Skopjė dalis,
2) šiame mieste po One Republic koncerto ji miegojo ant suoliuko gatvėje.

Aš miegu ant lagamino, nes niekas neatidaro 'Hostel Valentin' durų. Autobusų stotyje puola musės, o nemiega tik vyturiai taksistai, kuriems aiškinant, kad nakvynės namai iš čia yra beveik plika akimi matomi, jie vis vien tikina, kad mes jų nerasime.

Plostad Makedonija. Skopjė.

Svarbu: MAKEDONAI NETURI CAPPUCCINO. Burek (šį tradicinį Balkanų virtuvės kepinį apžvelgiau įraše apie Juodkalniją) užgeria su jogurtu.

Kirilica čia praverčia. Autobusų stotis. Skopjė.

Plačiau apie 'Hostel Valentin': įsikūręs keli šimtai metrų nuo autobusų stoties. Kai pagaliau patenkame į nakvynės namus (po 3 valandų laukimo), duris mums atidaro savininko Valentino tėtis. Jis žiūrėjo Wimbledon teniso turnyrą ir palaikė Novak Djokovic (čia taip įprasta) bei nekalbėjo angliškai. Bet parodė, kad vandenį iš krano galima burbuliuojant gerti. Valentinui priklauso ir nakvynės namai makedonų kurorte Ohride. Abiejuose miestuose jis tvarkosi ir patalynę skalbia vienas. Tai reiškia, kad jis yra labai užsiėmęs ir vėluojantis. Užsiregistruojame po dar 3 valandų.

Futuristinis Skopjė žemėlapis.

Susipažinusios su žemėlapiu suprantame, kad jame pažymėta tai, ko mieste dar nėra (senoji tvirtovė dar nesutvarkyta, bet tebūnie gyvuoja naujovės), o tai, kas yra primena kitus Europos didmiesčių lankytinus objektus:

• Triumfo arka Paryžiuje (makedoniškoji su Motinos Teresės citatų lentelėmis arkose; Motina Teresė gimė Skopjė ir čia yra ne vienas jai skirtas su skoniu prasilenkiantis kupstuotas paminklas ar muziejus). 
• Brandenburgo vartai Berlyne + pergalės kolona (vok. Siegessäule) Berlyne. Skopjė šie objektai nėra nutolę tokiu dideliu atstumu. 
• Gatvėse funkcionuoja londonietiški dviaukščiai autobusai. 
• Karluv most Prahoje. Skopjė šis tiltas su daug daug skulptūrų eina per Vardar upę. Vakare akinančiai švyti. 
• Budapešto liūtai. 
• Mileniumski krst (iš mak. klb.: tūkstantmečio kryžius) nesusipratimas. 
• Nojaus arka. 
• Pasaulio gamtos fondo (WWF) simbolika... butike, pavadinimu 'Panda'.

Nojaus arka? Skopjė.

Déjà vu. Skopjė.

Neskanu. Vargu ar taip galima privilioti miesto svečių. Greičiau atvirkščiai.

Visi naujausi statiniai (archeologijos muziejus, nacionalinis teatras ir nacionalinės filharmonijos salė) su rokoko stiliaus fasadais yra nacionalistų partijos užmojis paversti Skopjė Paryžiumi (intelektualai šį reiškinį vadina ne Paryžiaus, o mini Las Vegaso virsmu).

Ir lyg tyčia - protestas. Skopjė.

Išeitis: atrodo, kad mums užsukus į turizmo informacijos centrą, darbuotojų akys nušvinta. Jie mums į rankas įbruka lankstinuką apie Matka kanjoną, esantį 15 km nuo Skopjė. Per dieną į jį vyksta keli autobusai. Manome, kad tai gali būti puiki alternatyva Skopjė spindesiui.

·      

Kopijos. Ateities lankytini objektai. Skopjė. 

Juokiamasi, kad naujos skulptūros čia išdygsta per naktį. Skopjė.

Skopjė panorama, atsiverianti iš senosios tvirtovės Skopsko Kale. Kalvos viršūnėje - tūkstantmečio kryžius. Skopjė.

Kai buvome jau visiškai nusivylusios Skopjė, staiga ją atradome šalia Mustafa Pasha mečetės ir Stara čaršija (iš mak. klb.: senojo turgaus). Kaip ir įspėjo Sara.

Senajame turguje - tradicinės vyrų kirpyklos, daug aukso, neįprastų šventinių suknelių salonų, apatinių parduotuvių su nuleistomis užuolaidomis ar odinio apavo kioskelių.

Mustafa Pasha mečetė. Skopjė.

Prie Mustafa Pasha mečetės. Skopjė.

Valentinas šiek tiek sunerimsta išgirdęs kad viską Skopjė jau pamatėme. Pasiūlo užsukti į vėsų prekybos centrą 'Vero Mall' (vėsu, bet prekybos centras nevykęs - atpažįstame tik 'Dormeo' ir 'dm'; BET: čia yra visas raguolių skyrius, daugiau 'Milka' ir 'Oreo' rūšių).

Kitas dalykas, kurį rekomenduoja Valentinas - grilio restoranas 'Kaj Zlate' (boulevard Krushevska Republika gatvės pradžioje; sakė, kad ten su 5€ būsime sočios ir laimingos). Tai buvo kitas geriausias dalykas Skopjė. Ar taip gardu, ar tik alkanos?

Buvo auksinės Skopjė bulvytės. Važiuoju į Sofiją.

Stara čaršija. Skopjė.

·         

Mano gyvenimo pomidoras, alyvuogė, fetos gabalėlis, melionas ir varlių kojelės @Tirana

*aliuzija į narcizais kvepiantį filmą 'Big Fish'(2003). Filmas patiko. Kaip filmas patiko Tirana.

Tą dieną savo užrašų knygelėje pasižymiu: 'Po beveik dviejų savaičių kelionės su Burgundiškojo vyno spalvos lagaminu, galiu  pasakyti, kad mes, keliautojai, vieni kitus atpažįstame ir iškart randame bendrą kalbą. Kaip Podgoricoje, kaip Belgrade.'

Šiek tiek vėliau: 'Tai, kad važiuoji autobusu, kurio kryptis yra Tirana, nereiškia, kad pačią Albanijos sieną kirsi be nesklandumų.'

Kiekvienam po pavėsį. Tirana.

Ulcinj (Juodkalnija) autobusų stotyje su kamufliažiniais šortais ir 80 l talpos kuprine bėgioja (kaip vėliau paaiškės) norvegas, laikantis mane australe. Jis klausia kaip nusigauti į Kotor (nes tokia informacija čia yra patikimesnė ne iš informacijos centro lūpų). Faktiškai norvegas visai nepurto manęs už pečių, bet emociškai vyksta kažkas panašaus, kai jis dalinasi keliautojų žiniomis. Žiniomis, kad vakar Albanijos šiaurėje buvo nušauti du čekų turistai. Norvegas bėga į autobusą, numoja ranka ir sako, kad albanai - visai draugiški žmonės. 

Nebijaunebijau. Tai tik geografinis faktorius ir liudijimas, kuriuo ateityje dalinsiuosi su į Klaipėdą atvykusiais čekais.

Kaip atgaivinti niūrią Tiranos architektūrą pinigų neturinčiai šaliai? Suteikti naujas spalvas.

Pastatų spalvinimo idėja kilo buvusiam Menų akademijos profesoriui ir Tiranos merui Edi Rama.

Anot Edi Rama, tai ne tik architektūrinė revoliucija, bet ir išsivadavimo iš diktatūros bei kultūrinio atgijimo simbolis.

Kalbant apie informacijos centrus, jie mums perkant bilietus nutylėjo vieną reikšmingą detalę: Shkoder (Albanija) turėsime persėsti į kitą autobusą, vežantį į Tiraną. Tai paaiškėja pabudus iš miego ir ištuštėjus autobusui. Dabar sunku nuspręsti kas įvyko anksčiau.

Patekimo į Albaniją istorijos cinkelis chronologiškai: prieš įlipant į autobusą, vairuotojas surinko visų keleivių pasus. Tad pabudimas Shkoder taip pat buvo savotiškai netikėtas, mat nepatyrėme jokios pasų kontrolės. Klausiu Ievos ar į mane miegančią kas nors žiūrėjo. Ieva purto galvą. Sustojus Shkoder vairuotojas sako passport ir vėl surenka dokumentus. Tada kažkaip ir kažkur sužinome, kad turime persėsti į kitą autobusą. Lyg ir bėgtume. Bėgame, o išlipus mus liečia anglakalbių romų vaikų pulkas. Bet neturime dokumento, kurio prašo jau kitas vairuotojas.

Taip ir užvirė visa košėmakalošė. Aš užlaikau pilną mikroautobusą, o Ieva bando sugrąžinti mūsų tapatybes. Tas pats vairuotojas, žvelgiantis kiaulės akimis (dievaži, niekada nemaniau, kad teks panaudoti tokį apibūdinimą), neigia savo veiksmus. Atsiranda vertėjas, kuris visai neprisideda prie darnios ir kokybiškos komunikacijos. Visai prastai: mums aiškinama, kad nesame apvogtos, ieško po kėdėmis ir primygtinai prašo iškrauti kuprines jiems stebint, skambina į pasienį. Ne ne ne. Gestikuliuoju, kad kątik turėjome autobuse. Super vertėjas: tai pasai yra du? Nežinau kaip, bet po derybų, kurias nuolat lydėjo albaniškos rietynės, mums leidžiama peržiūrėti surinktus pasus. Paauksuotus Vyčius matome iš tolo. 

Atsiprašo. Klausiu ar tai yra welcome to Albania. Super vertėjas įrodo, kad ne be reikalo yra super: it's a good start.

Moralas: kad ir kokių džiaugsmingų ovacijų sulauksite iškėlę gautą pasą lipdami į mikroautobusą, jokiomis prasmėmis nemiegokite vykdami į Albaniją. 

Ir be to, mane pavadino blondie. Tikrai viskas kitaip.

Kaip iliustruočiau cinkelio istoriją. Tirana.

• Toliau važiuojame su atidarytomis mikroautobuso durimis. Sava uosle jaučiama, kad Albanija - žemės ūkio kraštas (tas atributinis kvapas). Kelkraštyje pardavinėjami gigantiški melionai ir arbūzai. Rikšų amatas dar gyvas. 
• Sunku paaiškinti kaip mus Tiranoje rado Sara, bet čia susiduriama su dar vienu kebliu dalyku. Albanijos autobusų stotys neturi savo internetinių puslapių. Taip pat, kaip ir neturi aikštelės, pastato, iškabos, ko nors (tariama beviltišku, pasigailėjimo maldaujančiu balsu), ką būtų galima pavadinti autobusų stotimi. Jos čia nėra (žvilgsnis į ateitį: tamsiu paros metu perkant bilietus į Skopjė (Makedonija) Sara  mus palydi į vienos gatvės, vieno pastato, 3-iajame aukšte įsikūrusią kelionių agentūrą).

Kaip dekoruoti balkoną. Tirana.

• Pirmiausia Sara mus supažindina su ish-blokku ar tiesiog blokku (iš albanų klb.: buvusiu bloku. Anksčiau buvęs pramoninis rajonas. Komunistų valdymo laikotarpiu - izoliuotas ir tik politbiurui priklausančiųjų gyvenamasis kvartalas). Tai yra prekybos, madingiausių restoranų, barų ir kavinių rajonas visai netoli miesto centro. Žodžiu, jeigu nepriklausai Albanijos elitui ir negyveni blokku, tavo didžiausias troškimas ir siekiamybė yra čia vieną dieną egzisutoti.
• Dėl tikrai plačiai išsikerojusių bulvarų Tirana atrodo didelis miestas, bet kur bepasuktume Sara sutinka pažįstamą veidą. Šiek tiek aiškumo: populiacija Albanijos sostinėje siekia apie 418 tūkst. žmonių. 

Blokku kiemas. Tirana.

• Sulaukiame dienos, kai galime pasakyti, kad mokame per mažai. 'Zgara Korcare' - grandininis Albanijos grilio restoranų tinklas, kuriame jums iškeps viską, kas juda-plaka-pagal-pageidavimą. Ši vieta neturi angliškų meniu, o albaniškų žodžių reikšmių supratimui vaizduotės neužtenka. Turėkite kantrybės. Mūsų stalas: pasirinktas skaičius cevapcici (nesu įsitikinusi, kad taip buvo parašyta ir meniu, bet šio patiekalo principas toks pats kaip balkaniškojo čevapi - ant grilio keptos piršto dydžio jautienos/kiaulienos/ėrienos faršo dešrelės. Skirtumas tik tas, kad patiekiamos ne bandelėje, o šalia jos. Pastaba: cevapcici šiame restorane vienas iš nedaugelio patiekalų, kuriam nereikia jokio psichologinio pasiruošimo. Reikia suprasti, kad Albanija - grilio šalis), šilta vietoje kepta duonelė, french fries (aš sakau TAIP), graikiškos salotos (nenustoju skleidusi žinios, kad tai buvo skaniausios mano gyvenime valgytos salotos, privertusios susimąstyti, kad nebuvau tinkamai įvertinusi daržovių. Dievinau to dubens alyvuoges ir fetos surį. Kiekvieną kąsnį lydėjo nuoširdumas - o! pomidoras!o!agurkas!) ir albaniško alaus bokalas. Tokie šventiniai pietūs kainuoja 3€.

Dalis stalo ir dalis 'Zgara Korcare' užplūdusios palaimos. Tirana.

• Nėra lengva perprasti albanus. Kaip aiškina Sara, jie turi specialius terminus apibūdinti vaikinus, nešiojančius auksines grandinėles ir merginas, avinčias aukštakulnius. Šias dvi rūšis jungia chemija ir noras pasirodyti (gyvus egzempliorius greitu metu pamatome).
• Nors noras pasirodyti jungia visas Balkanų šalis. Gėdingai taikli šiuo klausimu yra amerikietė tinklaraštininkė, atvykusi į Shkoder su Taikos korpuso (Peace Corps) misija čia dirbti anglų kalbos mokytoja. Sara skaito įrašą apie tai, kokia Balkanų šalis, kokį suolą užimtų amerikiečių mokykloje:

Farther south you have Albania: the poor kid who sits quietly in the back of class and doesn’t talk. The one who watches everything from a distance and never gets involved. Everyone makes up stories about him because no one knows the truth; he’ll never tell. He could be the coolest kid in class if only he’d stand up for himself and show his true colors. Meanwhile everyone just passes him over.

-Danine Smith 'If the Balkans were an American high school class'

Nuo karšto piramdienio neišgelbėjęs Nacionalinės istorijos muziejus. Tirana.

• Sakoma, kad albanai nėra linkę laikytis taisyklių. Jie mėgsta signalizuoti. Sąmyšis. Viena per gatvę nepereičiau. Kur tvarka yra, tai autobusuose - kiekvienas jų turi asmeninį ir staigių posūkių nebijantį kontrolierių. 

Darbas. Tirana.

• Verslumas verslumas lauko prekyba. Net kruvinos vyšnaitės. Melionai ir arbūzai ritinėjasi po kojomis. Jų daug ir jie pigūs. Saldžiausią mano gyvenime ragautą melioną Sara išsirenka pagal kvapą. Turgus neturi ribų, bet yra susitelkęs ties Rruga Myslym Shyri gatve. Džiovintos žolelės, stikliniai pieno buteliai, vienetais pardavinėjamos cigaretės, šepečiai. Vienoje tvoros pusėje - vyriškos kelnės, kitoje - moteriški sijonai.

Business as usual. Tirana.

• Kur kvepia popkornais, ten kino teatras. Kur turizmo ir informacijos centras, ten albaniukai su pleistrais ir tušinukais. Kur medžio pavėsis, ten žmogus. 
• Albanų kalbai didžiulę įtaką yra padariusios turkų ir italų šnektos. Sara sako, kad visi albanai moka itališkai ir šiaip yra poliglotai, nes 'kokiomis kalbomis tik nerodo serialų'. Bet tai visiškai nereiškia, kad susikalbėsi. Jie manys, kad susikalbėjo, bet tu ne (pavyzdžiui, pašte 2 minutės mirksėjau, kai man buvo aiškinama, kad man reikalingas paštas yra kitoje gatvės pusėje. Niekaip. Ji galėjo pasakoti betką. Niekaip.) Kuo paprastenis žodis, tuo jis sudėtingesnis (per sunku buvo išmokti ir elementarų ačiū, kuris albaniškai nėra jau toks elementarus: faleminderit [fah-lehm-meen-DEH-reet]). Albanai turi 'į sveikatą atitikmenį', bet vėlgi per sunku.

Humans of Tirana.

• Apie 59 proc. albanų išpažįsta islamą, tačiau dėl miesto triukšmo iš minaretų sklindantys garsai kitaip negu kitose Balkanų šalyse yra tyliausi. Panašus procentas naudojasi ir wi-fi map programėle. Todėl albanai stovi ne tik medžių paunksmėje, bet taip pat ramsto ir kavinių kampus. Dėl to nesigėdija. Gėdijasi dėl nušautų čekų turistų ('svečias yra Dievas').

Ritinėjasi. Tirana.

• Ir iš tikrųjų. Mėgstamiausia albanų kava - machiatto. Padavėjai skrodžia gatves su mažais puodeliais nukrautais padėklais. Ir šviežiais nemokamais raguoliais, jeigu rytinę kavą gersite kavinėje 'Hausbrandt', naudojančioje tokio paties prekinio ženklo kavą. Machiatto puodelis čia kainuoja apie 0,60€.
• Albaniškasis burek (tradicinis Balkanų virtuvės kepinys dažniausiai kepamas apvalioje skardoje (4 porcijos) arba tiesiog yra apvalios formos (galioja mali burek - mažiesiems burek). Burek gaminamas iš sluoksniuotos tešlos ir yra pakankamai riebus. Įdaromas mėsa ar varškės sūriu (cottage cheese)) su daržovėmis - dangiškas. Galbūt dėl to, kad paskutinis skardoje (burek Tiranoje valgome iš kepyklų be pavadinimų). Ne toks riebus ir daug kartų pigesnis - 0,50€.
• Šaldyti jogurtai Tiranoje vis dar populiarūs ('Yogurteria Tiranë'). Puiki kondicionavimo sistema!
• Elegantiškų pyragų, šokoladinių rankų darbo saldainių ir natūralių ledų ištroškusieji renkasi pasticeri 'Mon Amour'. Interjeras (+).

Kai kažkur išgirstame paukščių čiulbėjimą. Tirana.

Lankytini objektai: 

- Parku i Madh Kodrat e Liqenit (Tirana Park on the Artificial Lake). Milžiniškas, 230 ha užimantis parkas pietinėje Tiranos dalyje. Anksčiau tai buvo Tiranos nusikaltimų epicentras. Dabar - miestiečių traukos objektas. Įrengti dviračių takai. Teritorija yra apšviesta. Žmonės čia: mina pedalus, bėgioja, žvejoja, čiūčiuoja vaikus, geria kavą. Albanai pamatę mano sutvarstytą koją linguoja galvomis ir šnekasi (Sara išverčia: 'Jie sako: vargšelė, kas jai atsitiko'). Jaučiame susidomėjimą. Sara paaiškina: 'Reikia priprasti. Čia retai mano turistus').

Tirana Park on the Artificial Lake.

- Sheshi Skënderbej (Skanderbeg Square). Pagrindinė Tiranos aikštė, kurios centre yra Albanijos nacionalinio didvyrio Skandenberg (kovojo prieš Osmanų imperiją) skulptūra. Taip, jis sėdi ant žirgo. Aikštė buvo rekonstruota 2010 metais. Dabar ji yra apsupta geltonos ir raudonos ochros spalvos pastatų su žaliomis langinėmis. Tačiau rekonstrukcija patenkinti buvo ne visi. Saros informacija: 'Šią aikštę vadiname įklotu.' (kodėl? ortofoto). Geriausia žvelgti į aikštę sėdint ant Pallati i Kulturës (Palace of Culture) laiptų.

Skanderbeg Square detalė. Tirana.

- Xhamia e Et'hem Beut (The Et'hem Bey Mosque). Ši mečetė - vienas iš seniausių išlikusių pastatų Tiranoje (sakoma, kad apskritai vienintelis dėmesio vertas dalykas Tiranoje). Ji čia pat Sheshi Skënderbej pašonėje. Vienas itin komunikabilus albanas ragino pažvelgti į mečetę iš vidaus. Sakė, kad labai vau-gražu. Beveik ir įėjome - nusiavėme.
- The Lanë (Lana). Upė tekanti per Tiraną. O greičiau upokšnis, kurį reikia pastebėti. Balkanų šalys mėgsta tokius lankytinus objektus. 

- Rruga Murat Toptani. Pėsčiųjų alėja su kavinėmis ir keliomis suvenyrų parduotuvėmis. Netoli šios alėjos pabaigos - Ura e Tabakëve (The Tanners' Bridge). XVIII a. akmeninis tiltas. Informacija: jis nėra apšviestas, tad nakties metu kyla šioks toks nesusipratimas. Bet ir atėjus dieną pojūtis toks pats.

The Tanners' Bridge. Tirana.

- Piramida (Enver Hoxha Pyramid). Paminklas daugiau nei keturiasdešimt metų šalį valdžiusiam diktatoriui Enver Hoxha, suprojektuotas jo dukros ir žento (trumpai veikė kaip muziejus). Kartais joje rengiamos parodos. Piramidė laikoma paminklu (ir nevykusiu albanų modernizmo pavyzdžiu) komunizmui tad dėl jos tolimesnio likimo Tiranoje nėra sutariama.
- Peace Bell. Instaliacija stovinti prieš Piramida. Taikos simbolis. Varpas išlydytas iš kulkų, kuriomis šaudyta pilietiniame kare.

Nelabai miela piramida. Tirana. 

- Bulevardi Zogu I - parduotuvių, pašto, ministerijų gatvė.
- Bulevardi Dëshmorët e Kombit - plačiaucias Tiranos bulvaras. Yra Kongresų rūmai ir Prezidentūra.
- Polytechnic University of Tirana - niekuo neišskirtinis dieną ir studentų susitikimo/tiesiog sėdėjimo taškas paskendęs saulėgrąžų lukštuose. Sunku rasti vietą ant laiptų. Atrodo, kad vyrų populiacija Tiranoje didesnė. Ir šiaip. Čia sėdėdamas gali nuo-kitų-apsiuostyti.

Polytechnic University of Tirana. Diena.

Prašom ir naktis. Tirana. 

Kitą dieną turizmo centre tikėjomės išgirsti, kad pamatėme ne  viską, bet pasirodė, kad neskubėdamos buvome visur: prie ežero, turgaus gatvėje, blokku.  Darbuotoja buvo labai nustebusi.

Kitos idėjos: Petrelë Castle, esanti netoli Tiranos; Berat (tūkstančio langų miestas, įtrauktas į UNESCO); Sara, kilusi iš Elbasan, rekomendavo ir šį miestą. Tačiau didžiausią potencialą turi neatrastas Albanijos pajūris!

O yra ir taip. Gražiausias Tiranos pastatas. Rruga Bardhok Biba 75.

Ir Tiraną palikti liūdna. Dar ta šalia sėdinti ir verkianti moteris. 

Agurkinių figų sapnas @Kotor @Budva @Podgorica

Dar būdamos Zagrebe sakydavome 'O kaip Juodkalnijoje bus!'. Kas bus nežinojome. Sakydavome: 'gerai bus'. Apie tai, kad Juodkalnijoje tikrai kažkas bus, supratome jau Belgrade. Ten vienas sutiktas juodkalnietis nenustojo (pabrėžiu: įkyriai) kartoti, kad Juodkalnijoje kainų šienapjūtė yra kasdienis reiškinys. Ką čia, viskas beveik nemokamai. Ir to pakako.

Lūkesčiai realybėje atrodė taip pat, kaip ir buvo piešiami mūsų jaunose galvose. Kopiant į San Giovanni pilį. Kotor.

• Skubėjome nešti kudašių iš Dubrovniko ir pirmasis dalykas, kurį pamatėme buvo 'Biržų lygio autobusas' (K.M.). Dar didesnį įtarimą kėlė ant kiekvienos sėdynės rankenos pakabinti plastikiniai maišeliai. Galbūt laukia labai vaizdingas maršrutas.

Atsakymas. Kotor.

• Rekodiškai ilgą laiką laukėme prie sienos. Po intensyvaus stebėjimo padarėme išvadas, kad daugiausiai į Juodkalniją vyksta lenkų, vokiečių ir rusų šeimos. Bet buvo verta, nes vos patekus į Juodkalniją, viskas, ką išvydome pasirodė taip, kaip euroviziniuose Juodkalnijos muzikos klipuose. O į juos juodkalniečiai moka sutalpinti viską, ką turi ir paaiškinti, kodėl Juodkalnija yra Juodkalnija (2014 m. 'Moj Svijet' - pajūris, Milena žvejų uostas netoli Ulcinj, čerpiniai stogai, Tara upės kanjonai, Đurđevića Tara tiltas; 2015 m. 'Adio' - tradicinis instrumentas gusle, Lovćen NP su princo Petar II Petrović-Njegoš mauzoliejumi, Sveti Đorđe ir Gospa od Škrpjela salos, Bar miesto alyvmedžiai).

Invazija į vietinių teritoriją. Kotor.

KOTOR

• Kol nuo pirmojo sušukimo Herceg Novi mieste (sušukimo, nes autobuse dirbantis jaunuolis šaukia stotelių pavadinimus) apvažiuojame kone visą Kotor įlanką, sutemsta. Jaučiame kalnų metamą šešėlį. Ir lyg kažkas žiūri.
• Juodkalniečiai - geranoriški, sportiški ir desperatiški. Iki pat išėjimo iš autobusų stoties teritorijos mus vijasi vyriškis, bandantis įsiūlyti nakvynę.

Vietinių teritorija 2. Kotor.

• Karolina gali, o aš ne. Atsitokėti, kai iš bankomato išlenda euro banknotas (Juodkalnija jį savavališkai įsivedė 2002 m.). Užbėgant įvykiams už akių - kainos Kotor yra europinės, kurortinės (t.y. nieko nemokamo kaip žadėta). Vienas kąsnelis granatų šerbeto vaflyje - 1€. Tačiau valgyti pagrindinėje aikštėje (Trg od Oružja) tikrai galima.

'Hostel Centrum'. Kotor.

• Atriedėjusios iki senamiesčio su šalia prisišvartavusiu kruziniu laivu suprantame, kad Kotor - ne koks taikus kaimelis, o 'Kanų lygio kurortas' (K.M.) į kurį veda gausiai apšviesti ir raudonu kilimu iškloti miesto vartai. Kai pro juos žengi - visi žiūri. Kanai. O gal atpažįsta nesavus.

Katedrala Svetog Tripuna. Kotor.

• 'Hostel Centrum' - tarp dviejų cerkvių įsikūrę nakvynės namai su tobulu vaizdu pro vonios kambario langą dėl kurio nesustoji gręžiotis ir taip išsitepi dantų pasta. Čia pabundama su cerkvių varpais ir užmiegama su Sveti Luka aikštės gatvės muzikantais. 

'Hostel Centrum' - daugiau nei šiaip hostelis. Kotor.

• Kotor žmonės: išsipustę. Merginos garbanotų plaukų. Einant pro Crkva Svetog Nikole tiesiog ima ir užkalbina popas 'sveiki sveiki'. Pasitaikius progai vietiniai ima pasakoti miesto legendas (pvz. suvenyrų parduotuvėje apie karalienę, kuri buvo įsimylėjusi jūreivį ir štai koks sutapimas jos garbei sukurti papuošalai).

Gatvės puošmena. Kotor.

• Ten, kur nėra kondicionierių, girdisi tipinis Juodkalnijos garsas - svirplių čirpesys. 
• Kotor ir taip išvysite kampais slankiojančias kates, bet čia yra ir jų muziejus.

Aikštė priešais kačių muziejų.

• Išorinėje miesto sienos pusėje dienomis prekiaujama vaisiais ir daržovėmis. Žalios figos skanesnės! Prinokusios figos yra minkštos, šiek tiek pasiraukšlėjusios ir turi ploną odelę. Valgymo instrukcija: plėšti per pusę. Įdomi patirtis. Kvapas priminė agurkus. 

Figa paplūdimyje.

• Arčiausiai miesto esantis paplūdimys (Kotor Beach) driekiasi šalia Bokeljske Brigade kelio. Čia ir valgomi turguje nusipirkti vaisiai. Gėrimasi kalnu ir kanojininkų mostais. Rimčiau išalkus einama į kitoje kelio pusėje esančią pekara (iš serbų-kroatų klb. kepykla). Einama basomis ir su maudymosi kostiumėliais (išsilaisvinama iš visų kompleksų). 

Kanojininkų kolona. Kotor.

• San Giovanni pilis - tai vieta iš kurios padaromos labiausiai Kotor reprezentuojančios kelionių gidų nuotraukos. Pilies įtvirtinimai buvo statomi IX - XIX a. Pirmasis sustojimas lipant - Crkva Gospa od Zdravlja. Įveikus 1350 laiptelių (ir pakilus į 1,5 km aukštį) atsiveria kalnų apsuptos Kotoro įlankos vaizdas. Kopimas į pilį yra apmokestintas 3€ mokesčiu (berods rinkliava nėra renkama po saulėlydžio). Rekomenduojama: kopti prieš saulėtekį arba saulėlydį; patogi avalynė (nors matėme ir su aukštakulniais), buteliukas vandens (nors prekiauja ir šalia laiptelių stovintys vietiniai).

Pakeliui. Kotor.

Lipant ir užlipus galvojame apie gyvenimus. Jau buvau įsimylėjusi Juodkalniją, bet dabar jau visai. Kairėje. Kotor.

Saulė nusileido Kotor senamiestyje, bet aukštesniuose kalnuose dar ne. Dešinėje. Kotor.

• Lipant žemyn tiesiogine prasme dreba kinkos. Virš miesto skambina varpai. Truputį ridenuosi. Tikrai drebėjo.

BUDVA

Budvos romantika.

• Vos daugiau nei valanda kelio ir mes jau botanikos sodą primenančioje Budva autobusų stotyje, kur viskas rašoma rusiškai. Dievačkom siūlo taksi. Kai atsisakome taksi, siūlo taksi vairuotoją. 
• Sakoma, kad Budva - didžiausias ir plačiausių paplūdimių Juodkalnijos kurortas. Pripučiamų vandens padargų ir skrybėlių taip pat. 

Kontūrai. Budva.

• 'Saki Hostel & Guesthouse'. Apartamentai, toliau nuo mažyčio miesto centro (~30 min ėjimo pakrante) ir ~15 min iki artimiasuio paplūdimio. Vos atėjus į nakvynės namus mums pastatomi naminės vynuogių rakijos stikliukai. Po to paklausia, ar mes čia užsisakę kambarį. Štai kur Balkanų svetingumas.

Augmenija. Budva.

• Paplūdimyje vol. 1:  To dar nebuvo – būrėja. Ji taip pat pardavinėja ir akinius nuo saulė. Malonus tas garsas, kai persirikiuoja akmenėliai. Kaip čeburekus čia pardavinėja kukurūzus. Vanduo sūrus kaip ir prie Kroatijos krantų. Sūrus bananas. Leidžiantis saulei esame apsemiamos vandens ir druskos valymas nuo kojų darosi dažnesnis. 
• Pirmas debesėlis per kelias valandas - paplūdimyje visuotinis pasimetimas. 
• Kurorto kainos: šezlongo nuoma - 10€, valanda kelionės taxi boat - 20€.

Paplūdimyje. Priešais Havajai-lygintuvas. Budva.

• Įsijungiame TV - reportažas apie Budvą ir rusus (jiems Budvoje priklauso didžioji dalis nekilnojamojo turto; netgi ne sezono metu tarp Maskvos ir Budvos lėktuvai skrenda 3 kartus per dieną. Kitaip sakant: 'In fact, so many Russians have flocked to the Montenegrin coast in recent years that Budva is sometimes nicknamed Moscow-on-Sea.'). Aktuali problema. Jei nekalbi rusiškai, labai kreivai žiūri. Tada klausia ar esi serbas. 

Budvos vyrai.

• Tik dabar pastebėjau, kad vietoj radiatorių čia visur kondicionieriai!
• Jokio apsipirkinėjimo. Drabužių parduotuvės per daug blizgančios.

Iš gražesnių g. Budva.

• Neįsivaizduojamai saldžių nektarinų šalis, kur tam tikroje šviesoje įdegis atrodo nektarininis. Toks oranžinis. Jeigu neturi smulkių, nektarinai su nuolaida.

Gali būti, kad vietiniai. Budva.

• Pradedu suprasti, kodėl draudimas parduotuvėje vilkėti tik maudymosi kostiumėlį, yra toks psichologiškai svarbus.

Langinės įkvepia ne mane vieną. Budva.

• Plaukiojame valtimi (1 val – 5€), plukdančia iki Sveti Stefan (kitaip - buožių salą, į kurią įleidžia tik joje apsistojusius arba užsirezervavusius staliuką restorane) ir Sveti Nikola (kitaip - vietiniai Havajai. Man tai panašu į lygintuvą).

Plaukimas. Budva.

• Havajai labai akmenuoti ir tušti (toliau nuo paplūdimio čia nenueisi). Bažnyčia dėl kurios sala yra Sveti Nikola – čia pat vos išlipus ant kranto.
• Plaukiame toliau. Jaučiamės kaip skaitydamos straipsnelį, iliustruotą rusaičių nuotraukomis socialiniusoe tinkluose. Matome kaip tokios nuotraukos gimsta. Gulsčios Kopenhagos undinėlės.

Sveti Stefana. Budva.

• Yra toks paplūdimys – ramybės oazė, kur niekas tau nekiša kukurūzo (einant bulvaru link senamiesčio prieš boat taxi prieplauką).
• Prieš vidurdienį Budvos senamiestis kaip iššluotas. Toks jaukus. Vietiniai išvežioja produktus restoranams.

Paliekame krantą. Budva.

• 'Spaghetti' – vieta, kurios ieškojome kavos puodeliui. Kai radome, man pradėjo patikti Budva. Norėjosi čia grįžti. Tokį įspūdį paliko tos dekoracijos. Užrašas skelbia – music and Italian food. Groja Ramazzotti ir kitus. Nejauku. Melodijos labai pažįstamos. Kilnojasi kojos. Tokia muzika turėtų įgristi čia dirbantiems neitalams ir tada mano cappuccino užsakymą priima iš akies trauktas italas. Jaučiu tai. O kitas padavėjas – aukštas, tamsus. Justei patiktų. Jam labai tiko tos petnešos.

'Spaghetti'. Sugrąžinančios dekoracijos. Budva.

'Spaghetti'. Italo cappuccino. Budva.

• Atsimenate, aukščiau minėjau čirpimą. Čia jis dar aštresnis.

Sveti Nikola. Budva.

• Paplūdimyje vol. 2: pagal poilsiautojų eiseną akmenuotu paviršiumi, galima spręsti kiek laiko jie jau čia. Vietiniams turėtų būti juokinga. Aš, kaip beveik vietinė, vos tvardausi. Kurortas, kur nėra savaitės dienų. Kai suvokiu, kad tai mano paskutinė diena prie Adrijos - apima grauduliukas. Mąstau apie Alessandro Baricco 'Novečentą' tik niekaip negaliu prisiminti, kodėl tas žmogus neišlipo iš laivo. 
• Tik dabar supratau, kad šiuose kraštuose vaikai nemoka statyti smėlio pilių.

Čia užplūsta emocijos. Havajų saloje. Budva.

PODGORICA

• Podgorica - po kalneliu.
• Liepos 4 d. Milda sužadino norą atšvęsti JAV nepriklausomybės dieną. Taip jau atsitiko, kad sutikome amerikiečius, kurie apie šią dieną buvo šiek tiek pamiršę.
• 'Explorer Hostel' - vieta, kur įvyko tokia paskutinė vakarienė, kurią visada atsiminsiu. Dino - nakvynės namų bosas. Klausia ar kalbame prancūziškai, nes jis gyveno Paryžiuje, kai dirbo architektu. Save vadina patron (tariant su prancūzišku akcentu). Dino eina 62-uosius metus. Jis sako: super, super friend ir do you understand. Dino duoda 5: 'Aa! Litvanija - super'.

Kaip ir kiekvienoje sostinėje - žirgas. Podgorica.

• Amerikiečiai nori valgyti. Penkiese sėdame į mažytį Dino automobilį. Jis atidaro visus langus ir paleidžia turbo-folk Balkanų muzikos. Atrodo, kad Dino pažįsta visa Podgorica. Arba jam visi tiesiog super friend. Restorane ('Pod Volat' - su staltiesėmis, geležiniais dubeninimis ant sienų ir pasitempusiais padavėjais, BET tikrai pigiau. Didelės porcijos!) vien širdys, kepenys ir kiti organai. O amerikiečiai su apetito polėkiu. 
• Dėmesio. Anot tripadvisor.com, Moraca upė yra #1 thing to do in Podgorica. Millenium tiltas - #6.
• Sėdime po #6 ir svaidome akmenis į #1. Aš tik bandau. Bent jau šešėlis. +34. 

#1. Podgorica.

#6. Podgorica.

• Ryškėja ir kiti faktai. Podgoricoje daug burekinių (papildyta: tai nėra rašybos klaida ir tai nėra čeburekai. Burek - tradicinis Balkanų virtuvės kepinys. Dažniausiai kepamas apvalioje skardoje (4 porcijos) arba tiesiog yra apvalios formos (galioja mali burek - mažiesiems burek). Burek gaminamas iš sluoksniuotos tešlos ir yra pakankamai riebus. Įdaromas mėsa ar varškės sūriu (cottage cheese)). Kvepia čevapiais (tradicinį čevapi valgėme Sarajeve).Yra komunistų partijos būstinė. Kabo ir Jugoslavijos vėliava. Trg Republike yra fontanas (o tai svarbu, nes šalia jo - geriamojo vandens fontanėlis; ir apskritai čia matėme daugiausia gyvybės). Policininkai važinėja dviračiais, o pagrindinis policijos pastatas yra pažymėtas lankytinų vietų žemėlapyje. Kaip ir sporto centras. Nėra suvenyrinių. Old town suprantama kiek kitaip.
• Jaučiu, kad fotografuoju automobilius.

Kur pasisuksi, ten čevapi. Podgorica.

Kaip sakiau, fotografuoju automobilius. Podgorica.

• Vaikščiojame po išmirusią Podgoricą. Atrodo, kad mes čia vieninteliai užsieniečiai. Pavėsyje besislepiantys padavėjai pridususiais balsais sako, kad per karšta. O amerikiečiai su visais sveikinasi. 
• Čirpimas dar dar aštresnis. 

Soboras Hram Hristovog Vaskrsenja. Podgroica.

• Soboras Hram Hristovog Vaskrsenja plyname, išdžiūvusiame lauke prie daugiabučių. Fotografuoji kiek nori. Gėrimės auksu. Vienas šventasis man atrodo kaip plūduriuojantis ant šokolado plytelės. Amerikietis klausia ar noriu valgyti. 

Viduje. Podgorica.

• Kainos nuo kurortų skiriasi dvigubai. Gardžios picos gabalas - 1.50€. Radome barų gatvę, bet ji tuščia. Toliau einame ir degame. Groja Bingo Players 'Cry (Just a Little)'.
• Vietinių šnekta panaši į kivirčijimasi.

Barų gatvė. Podgorica.

• Rekomenduoju downtown.  Prezidentūra ir seimo rūmai - paprasti nameliai su raudonais kilimėliais. Paminklas Puškinui. 
• Mieste įvairiausiose vietose pastebėsite skaičius 99.03.24. Tai NATO agresijos, nukreiptos prieš Serbiją ir Juodkalniją, pradžios metai. 

Svarbi institucija. Podgorica.

• Paskutinės vakarienės siužeto veikėjai, dėl kurių buvo verta apsilankyti Podgoricoje (tiksliau pas Dino), nors sakoma, kad to daryti nereikėtų:
  - Prancūzas, kuris yra sostinių lankytojas. Dažnai nesuprantame, ką jis sako ir palinkstame į priekį.
  - Škotė, kuri daro tai, kas visai intymu - raugėja. Visiems tai priimtina išskyrus mus ir lenką, kuris prunkši į alkūnę.
  - Rokeris suomis, kuris tyčia susikerta per amerikiečių drinking game. Su suomiu amerikiečiai matėsi kažkur kitur Balkanuose. Rodos Splite. Keliautojų po Balkanus keliai dažnai susikerta.

  

  Trg vojvode Bećir-bega Osmanagića. Reta sstorinė žymė. Šalia -  'Pod Volat' - Dino rekomenduojamas restoranas.

  - Trys amerikiečiai, lenkiškų (būsimas gaisrininkas, mėgsta alų ir beisbolą; sako, kad ieškojo savo ištakų Krokuvoje), kiniškų (gimė Šanchajuje; dalinasi french fries valgymo technika - laikome bulvytę už abiejų galų, kandame per vidurį, likusius bulvytės galus abiejomis rankomis susidedame į burną) ir lotynų Amerikos (turi žurnalisto blonknotą; stebisi, kaip Europoje nėra latino žmonių; kai valgo juodkalnietišką troškinį ir randa pupų – labai džiaugiasi) šaknų, kurie vienas iš kito juokiasi.
- Du slovakai, kurie keliauja griežtai pagal grafiką ir kolekcionuoja ne tik sostines, bet ir kelis didžiausius lankomų valstybių miestus. Ir Klaipėdoje buvo!

- Lenkas, kuris juokiasi iš mano šlepečių. Liko nakvynės namuose dar vienai nakčiai tik dėl Dino. Baigė tarptautinių santykių mokslus, o dabar kremta elektros inžinerijos mokslus.

Čia toks old town. Podgorica.

• Einu pas Dino ir prašau vyno atidarytuvo nusipirktam juodkalnietiško vyno buteliui. Klausiu ar šis vynas yra geras pasirinkimas. Dino astako: super.
• Ryte Dino tvarko svetainę. Girdžiu kažkam sakant: yesterday (trumpa pauzė) super. 

Miesto centras. Podgorica.

• Pametėme kambario raktą. Dino sako: super. Netikiu ir galvoju, kad nesusikalbame. Kartoju žodį perdu (iš pranc.klb. prarastas). Dino juokiasi ir numoja ranka. Sako: super ir toujours (iš pranc.klb. visada).
• Autobusų stotyje pradeda groti mano mylimą juodkalnietišką dainą. Ar gali būti geresnis atsisveikinimas?

Kažkur Podgoricos karštyje.