Iš Italijos ir iš ten, kur save laiko italais @Venezia @Pula @Rovinj

Dokumentas 'GRAND KELIONĖ.docx' buvo sukurtas drybsant ir birbinant genį (iš lietuvių klb. dialekto Biržuose: 'nieko rimto neveikiant') 205-jame studentų bendrabučio Dr. Ante Starčević kambaryje.

Mano mūza buvo nepriekaištingą maistinę vertę ir dvasinės harmonijos jėgą savyje telkiantis sumuštinis su tunu ('Dubravica' produktas), o Karolinos - ryžių trapučiai ir vanduo iš mėlynos, nuolatos visokias eibes krečiančios, gertuvės.

Vietinis Mikelandželas. Venecija.

Žinojau, kad gerų orų ekspedicija reikš išsiskyrimą su Zagrebuku (Zagrebu). Buvo ilgu. Juk tai tramvajiškų-meilės-romanų miestas su saldumynų automatais, iš kurių kartais iškrenta, o kartais ir ne - saiką atimantis 'Kraš' šokoladas su lazdynų riešutų kremu (iš ko galima atpažinti: rožinė spalva, žodžiai ant pakuotės: 'Dorina'/BFF/Noisette). Žmonės čia visuomet dėkingi, geriantys kavą tik sėdomis ir sekmadieniais sau nusiperkantys gėlių Dolac tugaus prieigose.

Saulėtekis ant Venezia Santa Lucia traukinių stoties laiptų.

Tą valandą, kuri gali būti apibrėžiama kaip vėlyva naktis ir ankstyvas rytas, ant telefonų laidų pakabinome (tik po mokomųjų vaizdo klipų) savo Balkanuose sudėvėtus, kasdienybės neatlaikiusius batus. Kroatišku alumi 'Tomislav' kvepiantis jaunimas burnojo, kad negalima batų pasmerkti tokiai beprasmybei. Tačiau, kroatiški batai (še ir legendinis Jugoslavijos gumos fabrikas!) buvo labai nuvylę ir daugiau niekam nebetinkami.

Tokių veiksmų pagrindas taip pat buvo ir įsitikinimas, kad gondolų viešpatijoje tiesiog negali būti vėsu.

Terapeutas: mėtos + kava. Gelateria priešais Arciconfraternita Di San Cristoforo e Della Misericordia laikrodį. 

VENECIJA (Italija)

• Traukinio maršrutas 'Trieste Centrale - Venezia S. Lucia' pasižymi vaizdingumu, bet gaila neįstengiame miegoti atmerktomis akimis. 
• Traukinių sferoje visų pranešėjų balsai panašūs.
• Kontrolieriai su raudonais akinių rėmeliais yra ūmaus būdo, bet galbūt tai tik jų natūra.
• Tačiau ir rūpestingi. Žiūri, kad nepramigtume savo stotelės.
• Pirmas mitas - paneigtas. Venecija neskleidžia nemalonaus kvapo.
• Bet yra kiti du kvapą gniaužiantys vaizdiniai - saulėtekis ir saulėlydis.

Kaip čia sakoma, 'ikoninis vaizdas' nuo Ponte dell'Accademia.

• Apsigyvename nakvynės namuose 'Ai Boteri'. Įėjusios į kambarį delsiame išsikraustyti.  Galbūt per klaidą mus apgyvendino kambaryje su paveikslais (!). Atidarau apkerpėjusias žalias langines ir mums po langais trijų asmenų ansamblis pradeda skambinti Astor Piazzolla 'Libertango'. Nėra kur dėtis, bet tokie tie itališki nakvynės namai.
• Svarstau ar tų 'nakvynės namų' bosas yra pilnametis. Jo pavaldiniai tikrai ne. Atmosfera kaip Federico Moccia romane 'Tre metri sopra il cielo' ('Trys metrai virš dangaus'). Visi jaučiasi svarbūs, užsiėmę, skubantys ir sprendžiantys mįslingas problemas.
• Sąskaitos lapelyje parašyta, kad aš signora. Telefonu kažkam sako, kad aš signora. Jaučiuosi nekaip. Žinau, kad turėčiau būti pavadinta signorina.

Pasimatymas prie kanalo su gelato.

• Ryte pirmieji pakyla ne gondolų valdymo meistrai, o turistai iš Azijos.
• Buvau pamiršusi, kaip grakščiai vaikštinėja šių kraštų žmonės.
• Ypač policijos pareigūnai. 

Dar neįdarbintas balandis. Ponte degli Scalzi.

• Neaišku, kiek čia yra likę to itališkumo, bet italą pažinsi ne tik iš eisenos, bet ir iš kvepalų.
• Žavu, kai vietiniai traukia skalbinių virves, laisto gėles, perka laikraščius ir veliasi į diskusijas su kaimynais per balkono pertvarą. 

Tikro gyvenimo fasadas.

• Naujos tendencijos, Gatvės prekyba sukasi ne apie tuos į orą mėtomus šviečiančius objektus, o asmenukių lazdas.
• Populiariausias muzikos kūrinys skambantis tiek gondolose, tiek po langais - Santa Lucia. Ši barkarolė uždirba pinigus. Eilinio pasiirstymo gondola kaina - 80€, pasiirstymo su daina - 100€.

Gondolos puošmenos, turinčios padėti pasijusti patogiai ir jaukiai.

• Gelato be jokių suvaržymų yra valgomi visą parą. Mūsų niekaip nepavadinta, bet puikų kokybės ir kainos santykį siūlanti ledainė yra įsikūrusi priešais Arciconfraternita Di San Cristoforo e Della Misericordia laikrodį (einant Ruga di Oresi gatve Ponte di Rialto kryptimi reikia pasukti kairėn priėjus San Giacomo di Rialto aikštę).
• Po kelių šaukštų kavos konio gelato nebežinau ar tai vis dar gelato, ar kava.

Kryžiažodžiai. San Marco.

• Iš kojų verčia žuvies turgus. Bet tai - gera patirtis.
• Venecija - gražių durų, durų skambučių ir rankenų miestas.
• Rinktis sočius gelato rekomenduotina dar ir dėl to, kad surasti gerus-nuodėmingus gelato yra lengviau nei surasti vietą be turistinių prieskonių ir meniu, išversto į dešimt kalbų.
• Niekas nė nebando kalbėti su tavimi itališkai.

Gražių durų skambučių miestas.

• Išsirenkame 'Bar Oasi' (Calle dei Fabbri). Esu patenkinta savo spaghetti ai frutti di mare (spageti su jūros gėrybėmis). Po savaitės Karolina pripažįsta, kad valgydama savo picą iš tikrųjų troško mano spaghetti.

Sambrūzdis ir balandžių mylėtojų susirinkimas prie Basilica di San Marco.

• Labai komunikabilūs padavėjai. Dirba savo darbą. Degustuoju atneštą vyną. Sakau, kad geras. Man atsako, kad dėl to, nes iš Italijos. Mat ir jis pats iš Italijos! Momentas, kai norisi griebtis už galvos ir linguoti. Ponaitis italas buvo įsižiūrėjęs Justę. Reikia kantrybės atlaikyti tokį itališką dėmesį. Justė gali.

Pasiklydome.

• Jei gyvenčiau Italijoje, visą dieną praleisčiau žiūrėdama pro langą. Kas sau švilpauja, kas pakyla nuo restorano staliuko kątik pasipiršęs (piršlybų nemačiau, bet tas restoranas su baltomis staltiesėmis po mūsų langais atrodė kaip piršlybų restoranas).

Ansambliukas sveikina su įkurtuvėmis.

• Atokesniuose San Marco kampeliuose vietiniai gatvėje degustuoja vyną. Čia daug žavios buities. 
• Skanauju fior di latte (klasikiniai šviežio pieno ledai; skonis, pagal kurį įvertinamos ledainės) skonio gelato. Čia įprasta tiesiog eiti pro šalį ir paklausti žmogaus kaip jam jo gelato.
• Kai eini pro restoraną ir niekas nebekviečia prisėsti, jautiesi pamirštas.

Susiderinęs.

• Geriausios Venecijos nuotraukos gimsta ant Ponte dell'Accademia.
• Nesuprantame Murano stiklo sėkmės.
• Užklystame į siaurą gatvelę. Iš vietos, kur atrodo net nebuvo durų, galvą iškiša senyvas dėdė. Storais akinių rėmeliais ir susivėlusiais žilais plaukais. Justė sako, kad už jo nugaros matė dirbtuvėles. Tai sužadina smalsumą. Dabar viskas kaip filme 'The Thief Lord' ('Vagių karalius').
• Venecijoje supranti, ką iš tikrųjų turima omenyje, kai sakoma, kad patekai į akligatvį.

Gondolininkams akligatvių čia nėra.

• Tiltas priešais Ponte dei Sospiri yra padirbtų rankinių taškas.
• Skelbimas, bylojantis, kad įėjimas į Basilica di Santa Maria della Salute yra nemokamas, kabo ten ne be reikalo. Moterytė užstojanti praėjimą gali pasirodyti labai įtikinanti. 

Fotosesija su ryškiaspalviais apriedais.

• Venecija yra apeinama. Jei eidami randate geriamojo vandens fontanėlių, reiškia einate tinkama linkme - toliau nuo turistų spūsčių. 
• Laivai-autobusai primena pabėgėlių laivus. 

Saulėlydis Venecijoje ir lėktuve. Ir dar akligatvis.

• 'Bar Cavour' (Corso Conte Camillo Benso Di Cavour 3, Trieste) - yra tinkama vieta išgerti puodelį kavos ir pavartyti 'Corriere della Sera' laukiant autobuso ar traukinio Trieste. Justė sako, kad čia suvalgė savo gardžiausią raguolį gyvenime. 

PULA (Kroatija)

Visų pirma, Karolis sakė, kad Puloje - 'nieko gero, tik tas Koliziejus'. Tačiau, jei pirmas mano įspūdis buvo  apibrėžiamas kaip Gargdžai (ar Kretinga? ar koks kitas mažesnis Lietuvos miestelis) ir mes čia kažkaip patekome, reiškia, kroatai moka pritraukti žmones į savo Gargždus. 

Ne tik Koliziejus.

• Yra tik neteisingai pasirinktos gatvės pirmajai pažinčiai. Pavyzdžiui, Joakima Rakovca yra visiškai netinkama, nors ir įsimintina.
• Kepiniai šios gatvės kepyklose tik 6 HRK (~0.8€), bet sutikti žmonės nesupratingai šypsosi, klausdami, ką mes čia veikiame. 
• 'Pula Art Hostel' - jaukiausias pastatas Puloje. Nakvynės namų interjeras toks, kad jautiesi kaip namie arba jei, tai nepanašu į tavo namus - kaip rojuje! Mozaikos, vynuogių kekės, vėjyje skambantys varpeliai ir terasa po atviru dangumi. 

Atvažiavome įdegti. Tikriname paplūdimius.

• Nakvynės namų bosas sako, kad Pulai ir jos apylinkėms reikia mažiausiai 3 dienų (netoliese yra Brijuni NP; be to, nakvynė Puloje yra pigesnė nei, tarkim, Rovinj).
• Kroatai čia dar panašūs į italus. Burba ir žiūri. 
• Amfiteatras nėra iš visur matomas ir atlieka pramogų arenos funkciją. Tomis dienomis ten didelę šventę sau iškėlė vokiečiai. Atpažinome iš tos muzikos ir trumpų kelnių.
• Sutemus pro amfiteatro arkas matyti apšviestas uostas.
• Pulos centras kaip ir senais laikas - forumas. Ši vieta ir gero kvapo restoranai nuteikia labai lyriškai.

Arka, į kurią žiūri James Joyce.

• Vietiniai mėgsta džiazą ir jiems netrukdo, jei muzikantai kavinėje groja būgnais sėdėdami beveik prie jų staliuko.

Lankytinas objektas #2.

• Hotel Mozart terasoje aidi džiazinė Michael Jackson 'Billie Jean' versija.
• Daug apleistų vilų!
• Einame link paplūdimio. Ant medžių šakų kabo: kiviai, figos ir slyvos.

Džiazas.

• Su driežais ir skruzdėmis drybsome ant uolų.
• Kroatukai murkdosi su ląstais nuo 7-8 metų. Tėvai verčia juos nuo pripučiamų čiužinių nuo 5-6 metų. 
• Puloje kelerius metus yra gyvenęs ir anglų kalbos mokęs James Joyce. Jo skulptūra yra pasodinta priešais Sergii arką (Slavoluk Sergijevaca - Zlatna vrata).

Vyninės gatvė.

• Pula - toks ramybės uostas, pritraukęs Joyce.
• Kranai uosto teritorijoje naktį tampa šviesų šou objektais.
• Ledai tokie dirbtiniai ir pasteliniai. Ne gelato.

Promenadas pakrante.

• Naudinga informacija: prie autobusų stoties esanti kepykla dirba nuo 5 val.
• LABAI naudinga informacija: kas užsuka į Pulą, tas nepralenkia įstaigos, pavadinimu 'Vinarija' (Scalierova 10). Ragauji tol, kol išsirenki. Pamėgome kroatišką chardonnay geriamą ant jūros kranto.

Kai sakiau, kad Pula - ramybės uostas.

ROVINJ (Kroatija)

Nakvynės namų bosas Zoran tvirtino, kad aplankyti Rovinj yra būtina. Baksnojo pirštu žemėlapį ir įnirtingai kartojo BŪTINA.

Pasukome iš už kampo ir pamatėme Rovinj.

• Kelionė nuo Pulos iki Rovinj trunka vos 45 minutes.
• Kiek užmato akys, visur plūduriuoja išpuoselėtos jachtos.
• Rovinj - tas miestas, kurį galima apeiti skersai išilgai. Su kavos pertraukėle, sėdėjimu prie fontano ir kiekvienos siaurios gatvelės fotografavimu tam užtenka 5 valandų.

Žengiame į Rovinj.

• Gatveles skrodžia motoroleriai ir mažos mašinytės. Važiuojant vienai jų, reikia įlįsti į durų nišą bei sulaikyti kvėpavimą.
• Suvenyrų prekiautojas sako 'Ciao, Litva, ciao' ir žino, kad Lietuvos prezidento pareigas eina moteris. Didžiuojasi šia informacija.
• Siaučia jodo kvapo vėjas.

Drinking wine and killing time.

• Jei čia gyvenčiau, manyčiau, kad tai - sapnas. Akinanti ir neįtikėtina švara. 
• Kad būtų Italija, trūksta nešvaros. Tačiau grindinys ir langinės kaip Romoje.
• Čia kalbėdami žmonės liečiasi. Visai nepažįstami. Net nesiliečia, o draugiškai trinkteli į pečius.

Poilsis.

• Justė užduoda klausimą, ar dabar visi vaikinai tokie sportiški.
• Jeigu trokščiau perlų apyrankės, tai būtų tinkama vieta beprotiškam apsipirkinėjimui.
• Karolina tarsteli, kad nori kavos ir iš po baltų paklodžių išnyra 'Buffet Trevisol'. Kavinė įsikūrusi tarp namų ir laiptų. Čia užklysta retas turistas. Ištempus kaklą matyti ruoželis žydros jūros.

'Buffet Trevisol'

'Buffet Trevisol'

'Buffet Trevisol'

• Istrijos regionas - #1 pasaulyje pagal iškasamus triufelius. 
• Einant pro turgelį automatiškai sakome 'ne'. Po kelių minučių suprantu, kad kątik siūlė paragauti to, kas ir atviliojo į Istriją. Grįžtame ir sukame ratus. Prekiautojas užkimba. Leidžiu jam su manimi užmegzti ryšį. Ragaujame (po labai mažai, tad reikia naudotis visais pojūčiais) baltuosius ir juoduosius triufelius. Klausia, kurie mums yra skanesni. Baltieji. Et, baltieji ir yra brangesni. Stiklainėlis aštuonių asmenų degustacijai - 300 HRK (~40€).

Levandų namai levandu mėgėjams.

Grįžtame į gyvenimą autobuse. 

Prie nuolatinio Adrijos buvimo pašonėje visiškai pripratome, bet dar nedrįstame užskleisti užuolaidos. Tai būtų per daug įžūlu mūsų būdams.